1. Fašizmas, kaip ir kiekviena tvirta politinė koncepcija, yra veiksmas ir mintis; veiksmas, kuriame imanentiškai yra doktrina, ir doktrina, kuri, kildama iš istorinių jėgų sukurtos sistemos, pasilieka jose įjungta ir veikia iš jų vidaus. Todėl turi vietos ir laiko aplinkybėms atitinkančią formą, bet turi kartu ir idealų turinį, kuris iškelia jį į tikrovės formulę aukštesniosios minties istorijoje. Negalima dvasiškai veikti pasaulyje žmogiškai valiai, valios dominuotojai, neturint praeinančios ir partikuliarinės realybės, į kurią reikia veikti, sąvokos ir be permenentinės bei universalinės realybės sąvokos, kurioje pirmoji randa savo egzistenciją ir savo gyvybę. Norint pažinti žmones, reikia pažinti žmogų, o norint pažinti žmogų, reikia pažinti realybę ir jos įstatymus. Nėra valstybės sąvokos, kuri savo pagrinde nebūtų gyvenimo sąvoka; filosofija ar intuicija, idėjų sistema, beišsiplečianti logiškoje konstrukcijoje ar besijungianti vizijoje ar tikėjime, bet ji visada yra, bent idealiai, organiškoji pasaulio koncepcija.

2. Tuo būdu fašizmas daugely jo praktiškų pasireiškimų: kaip partinė organizacija, kaip auklėjimo sistema, kaip drausmė, nebūtų galimas suprasti, jei nebūtų žiūrima į jo bendrinį gyvenimo supratimo būdą. Tai dvasiškas supratimo būdas. Pasaulis fašizmui nėra šis materialus pasaulis, pasireiškiąs žemės paviršiuje, kuriame žmogus yra nuo visų kitų atskirtas ir savaiminis, natūralių įstatymų valdomas, individumas tų įstatymų, kurie instinktyviai jį lenkia prie egoistinio ir laikinio malonumo gyvenimo. Fašizmo žmogus yra individumas, kuris yra tauta ir tėvynė, yra moralus įstatymas, bejungiąs krūvon individus ir kartas į vieną tradiciją ir vieną misiją ir panaikinąs trumpame malonumo rate uždaraus gyvenimo instinktą, kad instauruotų jį aukštesniojo, laisvo nuo laiko ir vietos ribų, gyvenimo pareigoje, - gyvenime, kuriame individumas per savęs išsižadėjimą, per asmeniškų interesų paaukojimą, per pačią mirtį realizuoja tą grynai dvasišką egzistenciją, kurioje yra jo, kaip žmogaus, vertė.

POZITYVIŠKA GYVENIMO, KAIP KOVOS, KONCEPCIJA.

3. Tai dvasiška koncepcija, taip pat kilusi iš visuotinės reakcijos prieš silpną ir materialistinį XVIII amžiaus pozityvizmą. Ji antipozityviška, bet pozityvi; nei skeptiška, nei agnostiška, nei pesimistiška, nei pasyviškai optimistiška, kokios yra, bendrai imant, doktrinos (visos negatyvios), kurios gyvenimo centrą deda už žmogaus ribų, turinčio ir galinčio savo laisva valia sukurti savo pasaulį. Fašizmas nori aktyvaus ir visa savo energija atsiduodančio veikimui žmogaus. Jis nori matyti jį vyriškai sąmoningą dėl esančių sunkumų ir pasiruošusį juos sutikti. Fašizmas supranta gyvenimą kaip kovą, manydamas, kad žmogui priklauso užsikariauti tokį gyvenimą, kuris yra tikrai jo vertas, sukuriant, pirmiausiai, pačiam savy įrankį (fizinį, moralinį, intelektualinį) tokio gyvenimo statybai. Tas taikoma tiek atskiram asmeniui, tiek tautai, tiek ir visai žmonijai. Iš čia seka aukšta visose jos formose kultūros vertė (menas, religija, mokslas) ir didžiausia auklėjimo reikšmė. Iš to seka taip pat esminė darbo vertė, kurio pagalba žmogus įveikia gamtą ir sukuria žmogiškąjį pasaulį (ekonominį, politinį, moralinį, intelektualinį).

4. Ši pozityviška gyvenimo koncepcija yra aiškiai etiška koncepcija. Ji apima visą realybę, lygiai ir žmogiškąjį aktyvumą, kuris ją valdo joks veiksmas neišsprunka nuo jo morališko įvertinimo; nėra nieko pasauly, ką būtų galima devalorizuoti, atimti tą vertę, kuri visam kam priklauso morališkų tikslų eilėje. Todėl gyvenimas, toks, kaip jį supranta fašistas, yra rimtas, kilnus, religingas, visas pakeltas į morališkų ir atsakingų dvasios jėgų paremtą pasaulį. Fašizmas paniekina „patogų“ gyvenimą.

5. Fašizmas yra religiška koncepcija, kurioje žmogus yra matomas savo begaliniame santykyje su aukštesniu už jį įstatymu, su objektyvia Valia, perviršijančia atskirą individumą ir iškeliančią jį į dvasinės draugijos narį. Tas, kuris religinėj fašistinio režimo politikoj panorėjo įžiūrėti paprastojo oportunizmo siekimus, nesuprato, kad fašizmas yra ne vien valdymo, bet taip pat, ir pirmiausiai, mintijimo sistema.

6. Fašizmas yra istoriška koncepcija, kurioje žmogus tėra tik tiek tuo, kuo jis yra, kiek jis veikia dvasinio proceso funkcijoje, pasireikšdamas šeimoje ir socialinėje grupėje, tautoje ir istorijoje, kuriai bendradarbiauja visos tautos. Iš čia plaukia didelė tradicijų atsiminimuose, kalboje, papročiuose, socialinio gyvenimo taisyklėse vertė. Už istorijos ribų žmogus nieko nereiškia. Todėl fašizmas yra priešingas visoms materializmu pagrįstoms XVIII šimtmečio tipo individualistinėms abstrakcijoms; jis yra priešingas visoms utopijoms ir jakobinų inovacijoms. Jis netiki, kad galėtų būti ant žemės „laimė“, kaip to pageidavo XVIII šimtmečio ekonomistinė literatūra, ir todėl atmeta visas teologiškas koncepcijas, pagal kurias tam tikrame laikotarpyje turėtų įvykti galūtinis žmonijos susitvarkymas. Tatai reiškia pasistatyti už istorijos ir gyvenimo ribų, kuri yra nuolatiniu judėjimu ir amžinu kitimu. Politiniu atžvilgiu fašizmas nori būti realistiška doktrina; praktiškai gi siekia išspręsti tiktai tas problemas, kurios savaime pačios istoriškai iškyla ir kurios pačios randa ar suponuoja jų išsprendimo būdą. Norint veikti tarp žmonių, kaip ir prigimty, reikia įeiti į realybės procesą ir užvaldyti veikiančias jėgas.

7. Fašizmo koncepcija, būdama antiindividualistiška, yra valstybės šalininkė; ji yra ir individumo šalininkė, kiek tas individumas sutampa su valstybe, kuri yra žmogaus, jo istorinėje egzistencijoje, sąmonė ir visuotinoji valia. Fašizmas yra prieš klasiškąjį liberalizmą, kilusį iš reakalo reaguoti absoliutizmui ir išsėmusį savo istorinę funkciją tada, kada valstybė persiformavo pačioje liaudies sąmonėje ir valioje. Liberalizmas neigė valstybę atskirų individumų interesų dėliai, - fašizmas naujai patvirtina valstybę, kaip tikrą individumo realybę. Ir jeigu laisvė turi būti realinio žmogaus pažymys, o ne tos abstrakčios iškimštos lėlės, apie kurią galvojo individualistinis liberalizmas, tai fašizmas yra laisvės šalininkas. Jis yra šalininkas tos vienintelės, galinčios būti rimtu dalyku, laisvės, tai yra valstybės laisvės ir individumo laisvės valstybėje. Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juolabiau neturi vertės, žmogiškosios ar dvasinės, už valstybės ribų. Šia prasme fašistas yra totalitarus, o fašistinė valstybė – visų vertybių sintezė ir vienetas – interpretuoja, plėtoja ir stiprina visą tautos gyvenimą.

8. Nei individumai, nei grupės (politinės partijos, asocijacijos, sindikatai, klasės) negali būti už valstybės ribų. Todėl fašizmas yra prieš socializmą, kuris sustangrina istorinį momentą klasių kovoje ir ignoruoja valstybės vieningumą, kuris sulieja klases į vieną ekonominę ir moralinę realybę; analogiškai jis yra priešingas ir klasių sindikalizmui. Tačiau valstybės, kaip tvarkytojo, orbitoje, fašizmas nori, kad būtų pripažinti tie realūs gyvenimo reikalavimai, iš kurių kilo socialistinis ir sindikalistinis judėjimas, ir tuos reikalavimus fašizmas tenkina korporatyvinėje valstybės vienete suderintų interesų sistemoje.

9. Individumai sudaro luomus pagal interesų kategorijas; jie sudaro sindikatus pagal diferencijuotą, suinteresuotą, ekoniminį veikimą. Tačiau, pirm viso ko, ir virš viso ko, jie yra valstybė, kuri nėra skaičius, kaip individumų suma, sudarančių vienos tautos daugumą. Ir todėl fašizmas yra prieš demokratiją, kuri prilygina tautą didesniam skaičiui, nužemindama ją iki daugumos lygmens; tačiau fašizmas yra tikriausios formos demokratija, jei tauta yra suprasta, kaip ir privalo būti, kokybiškai, o ne kiekybiškai, jei ji yra suprantama kaip visų galingiausia idėja, nes labiausiai morali, labiausiai nuosekli, tikriausia, kuri realizuojasi tautoje kaip nedaugelio arba netgi vieno sąmonė ir valia. Šis idealas siekia įsigyventi visų sąmonėje ir visų valioje; - visų tų, kurie iš prigimties ir iš istorijos, etniškai, įgauna pagrindo nukreipti, kaip viena sąmonė ir viena valia, formuoti tautą ta pačia vienoda ugdymosi ir dvasinės formacijos linija. Tai nėra rasė, nei žemės sritis, geografiškai nustatyta, bet yra istoriškai atsikartojanti giminė, vienos idėjos sujungtas daugumas, kuri yra egzistencijos ir galybės valia, savęs sąmonė, asmenybė.

10. Ši aukštesnioji asmenybė yra tiek tauta, kiek ji yra valstybė. Tai nėra tauta, kuri gimdo valstybę, kaip tai sako sena natūralistinė sąvoka, XIX amžiuje tarnavusi baze tautinių valstybių publicistikai. Priešingai, tauta yra sukurta valstybės duodančios sąmoningai savo moralinę vienybę tautai, valią, ir, tuo būdu, realinę egistenciją. Vienos kurios tautos teisė būti nepriklausoma neseka iš literatūrinės ir idealinės savo buities sąmonės, ir juo labiau, ne iš daugiau ar mažiau nesąmoningos ir inertiškos faktinos padėties, bet iš aktyvios sąmonės, iš politinės ir pasiryžusios įrodyti savo teisę veikiančios valios, tai yra iš tam tikros jau „in fieri“ pobūdžio valstybės. Valstybė, kaip visuotinė etiškoji valia, yra kaip tik teisės kūrėja.

11. Tauta, kaip ir valstybė, yra etiška realybė, egzistuojanti ir gyvenanti tiek, kiek ji plėtojasi. Jos sustojimas yra tolygus mirčiai. Todėl valstybė yra ne tik autoritetas, valdąs ir duodąs įstatymo formą ir dvasionio

gyvenimo vertę individualioms valioms, bet yra taip pat ir galybė, priverčianti skaitytis su savo valia išorėje, versdama ją pripažinti ir gerbti, tai yra faktais įrodydama savo universališkumą visose reikalingose plėtojimosi deternminacijose. Iš to plaukia organizacija ir ekspansija, kar ir virtuali. Tuo būdu, ji gali prisitaikyti žmogiškosios valios prigimčiai, nežinančiai savo plėtojimosi kelyje kliūčių, kuri realizuojasi, tuo įrodydama savo begalybę.

12. Fašistinė valstybė, aukščiausia ir galingiausia asmenybės forma, yra jėga, bet dvasinė jėga. Savy ji apima visas žmogaus moralinio ir intelektualinio gyvenimo formas ir todėl negali apsibrėžti, kaip to norėjo liberalizmas, paprastomis tvarkos ir protekcijos funkcijomis. Fašistinė valstybė nėra paprastas mechanizmas, siaurinąs tariamų individualių laisvių ribas. Ji yra vidinė forma ir taisyklė, visos asmenybės drausmė; ji įsiskverbia į valią ir į protą. Jos principas – civilinėje bendruomenėje gyvenančios žmogiškosios asmenybės centrinis inspiravimas – nužengia į gilumą ir įsigyvena kaip veiksmo žmogaus širdyje, taip lygiai ir mastytojo, artisto, mokslininko širdyje. Ji tampa sielos siela.

13. Fašizmas, apskritai imant, yra ne tiktai įstatymų kūrėjas ir institutų steigėjas, bet yra auklėtojas ir dvasionio gyvenimo žadintojas. Jis nori perdirbti ne žmogaus gyvenimo formas, bet turinį, patį žmogų, būdą, tikėjimą. Šiam tikslui jis nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio. Todėl ir jo ženklas yra liktorių ryšulys, - vienybės, jėgos ir teisingumo simbolis.

1. Kada, jau tolimame 1919 metų kovo mėnesyje, per „Popolo d‘Italia“ skiltis aš sušaukiau į Milaą išlikusius interventistus – karo dalyvius, tuos, kurie sekė mane nuo pat „Fasci d‘azione rivoluzionaria“ įkūrimo, įvykusio 1915 metų sausio mėnesį, mano sieloje nebuvo jokio specifinio doktrinališko plano. Teturėjau išgyventą socialistinės doktrinos patyrimą, įgautą nuo 1903-4 metų iki 1914 metų žiemos; tai yra veik dešimtmetis. Tačiau tai buvo vado ir eilinio ne doktrinališkas patyrimas. Mano doktrina, net ir aname periode, buvo veiksmo doktrina. Nuo 1905 metų, - kada Vokietijoje prasidėjo revizijonistinis Beršteino sąjūdis ir kada krypčių supynėse susiformavo jam priešingas kairysis revoliucionieriškas judėjimas, Italijoje niekad neišėjęs iš žodžių lauko, tuo tarpu, kai jis rusiškajame socializme tapo bolševizmo preliudija, - vienos visuotinės socialistinės doktrinos nebebuvo. Reformizmo, revoliucionizmo, centrizmo terminologijos net aidai yra nutilę, tuo metu, kai didžiojoje fašizmo srovėje jūs rasite sroves, išplaukiančias iš Sorel‘io, Peguy‘o, iš Lagardelle‘io „Mouvement Socialiste“ ir iš kitų italų sindikalistų kohortos, kurie tarp 1904 m. Ir 1914 m. Įnešė itališkojo socializmo tarpan naujumo gaidą, to socializmo, kuris buvo suimpotentintas ir chloroformuotas giolitiškos politikos, Olivetti „Pagine libere“, Orano „La lupa“, Enrico Leone „Divenire sociale“.

Karui pasibaigus, 1919 metais socializmos, kaip doktrina, jau buvo miręs. Teegzistavo tik kaip pagieža, turėjo dar vieną galimumą, ypačiai Italijoje, tai represijas prieš tuos, kurie norėjo karo ir kurie turėjo dabar jį „atpirkti“. Po laikraščio „Popolo d‘Italia“ antgalvės buvo parašas: „Gamintojų ir kovotojų dienraštis“. Žodis „gamintojai“ jau buvo tam tikro mastymo krypties išreiškimas. Fašizmas nėra padarinys ankščiau prie stalelio išdirbtos doktrinos. Jis gimė iš veiksmo būtinybės ir buvo veiksmas. Fašizmas nebuvo partija, o pirmais dvejais metais buvo antipartija ir sąjūdis. Vardas, kurį aš daviau organizacijai, žymėjo jos charakterį. Ir vis dėl to tas, kuris naujai skaito jau seniai pasenusiuose tos epochos lakštuose steigiamojo „Fasci italiani di Combattimento“ susirinkimo protokolą, neras doktrinos, bet ras visą eilę minčių, metmenų, pastabų, kurios išlaisvintos nuo neišvengiamos nereikalingų aplinkybių masės, paskui turėjo, po kelių metų, išaugti į ištisą doktrinališkų pozicijų eilę, kurios, palyginus jas su visomis kitomis ir praėjusiomis ir esamomis doktrinomis, sudarė iš fašizmo savaimingą politinę doktriną. „Jei buržuazija, sakiau tuomet, tikisi rasti mumyse savo perkūnsargius, ji apsigauna. Mes privalome eiti pasitikti darbą... Norime įpratinti darbo klases vadovauti, net ir dėl to, kad įtikintų jas, jog nėra lengva vesti pirmyn tą ar kitą priemonę ar prekybą... Kovosime su dvasiniu ir techniniu atžagareiviškumu... Atsidarius keliui į režimo įpėdininkystę, mes neprivalome likti bailiais. Privalome žengti. Jei režimas bus parblokštas, būsime mes tais, kurie turėsime užimti jo vietą. Įpėdininkystės teisė mums priklauso dėl to, kad stūmėm kraštą į karą ir nuvedėm jį prie pergalės. Dabartinio politinio atstovavimo mums nepakanka; norime tiesioginio paskirų interesų atstovavimo... Galima būtų pasakyti preiš šią programą, kad tuo būdu grįžtama prie korporacijų. Nesvarbu!.. Todėl norėčiau, kad susirinkimas, žvelgdamas iš ekonominės pusės, priimtų tautinio sindikalizmo reikalavimus”…

Argi yra paprasta, kad nuo pat pirmos San Sepolcro aikštės susirinkimo dienos suskamba žodis „Korporacija”, žodis, kuris turėjo Revoliucijos eigoje reikšti vieną iš pamatinių socialinių ir legislatyvinių režimo kūrinių?

2. Tasai, prieš žygį į Romą, laikotarpis buvo metai, kada veikimo būtinumas nepakentė nagrinėjimų ir pilnų doktrinališkų nuostatų išdirbimo. Buvo kovojama miesteliuose ir kaimuose. Buvo ginčijamasi, bet kas švenčiausia ir svarbiausia, buvo ir mirštama. Mokėta mirti. Doktrinos – gražiai sudarytos, su paskirstymais į skyrius ir paragrafus bei su įvairių aplinkinių priedų kruopščiausiais apdirbimais – galėjo stigti, bet buvo kažkas labiau nusveriančio, kas galėjo ją pakeisti: tai tikėjimas. Ir vis dėl to, jei kas atgaivina atmintį, pasiremdamas knygomis, straipsniais, kongresų nutarimais, didesnėmis ar mažesnėmis prkalbomis, kas mokės ieškoti ir pasirinkti, tas ras, kad doktrinos pamatai buvo padėti tuo metu, kai siautė kova. Ir kaip tik tais metais ir fašistinė mintis ginkluojasi, rafinuojasi, žengia prie saviško organizuotumo. Individumo ir valstybės autoriteto ir laisvės problemos, poltinės ir socialinės ir, tos labiau specifinės, tautinės problemos, kova prieš liberalines, demokratines, socialistines, masonines, populiarines doktrinas buvo vesta vienu ir tuo pačiu metu, kaip ir „baudžiamosios ekspedicijos”. Bet kadangi trūko „sistemos”, tai blogos valios priešai neigė fašizmui bet kurį savo doktrinos sukūrimo sugebėjimą. Tuo tarpu, toji doktrina kilo, kad ir maištingai, pirmiau griežto ir dogmatinio neigimo pavidale, kaip tai atsitinka su visomis idėjomis, kurios iškyla; vėliau, pozityvinės konstrukcijos pavidale, kuri 1926 m., 1927 m. ir 1928 metais buvo realizuota režimo institucijose ir įstatymuose.

Fašizmas šiandien yra ryškiai individualizuotas ne tiktai kaip režimas, bet ir kaip doktrina. Šis žodis turi būti suprastas ta prasme, kad fašizmas šiandien, taikydamas savo kritiką pačiam sau ir kitiems, turi savo specifinį, su kitais nesumaišomą pažvalgos ir išėjimo punktą, taiga ir kryptį, ties visomis problemomis, kurios veiksmuose ar mintyse kelia nerimaščio ir slegia pasaulio tautas.

3. Pirm visa ko, fašizmas, apskritai, kiek tai liečia žmonijos ateitį ir jos plėtimąsi, išskirdamas kiekvieną dabartinės politicos konsideraciją, netiki nei amžina taika nei jos nauda. Taiga fašizmas atstumia pacifizmą, kuris savyje slepia atsisakymą nuo kovos, o pasiaukojimo akivaizdoje – niekšiškumą. Tiktai karas iškelia aukščiausian laipsnin visos žmogiškosios energijos įtempimą ir įspaudžia kilnumo antspaudą tautoms, kurios turi dorybės jį pasitikti. Visi kiti bandymai yra tik surogata, niekad nepasatą žmogaus ties pačiu savimi gyvybės ir mirties alternatyvoje. Taiga, doktrina, išplaukianti iš ankščiau nubrėžto taikos postulato, yra svetima fašizmui, taip, kaip svetimos yra jo dvasiai visos internacionalinės ir sąjunginės konstrukcijos, kurios, jeigu ir priimtos dėl trupučio naudos, kurią galima turėti determinuotose politinėse situacijose, gali būti, kaip rodo istorija, išsklaidytos pavėjui, kada jausmų, idealų ir praktikos elementai audringai sukelia tautų širdis. Šia antipacifistinę dvasią fašizmas perkelia ir į individumų gyvenimą. Išdidus skvadristų moto „me ne frego“, išrašytas ant vienos žaizdos aprišimo, yra ne vien stoikiškos filosofijos aktas, yra ne vien tiktai politiškos doktrinos turinys, bet yra kovos dvasios auklėjimas, prisiėmimas teikiamos rizikos. Tai yra naujas itališko gyvenimo stilius. Tuo būdu fašizmas priima, myli gyvenimą, nepripažįsta ir laiko niekšingu aktu savižudybę; supranta gyvenimą kaip pareigą, kilimą, užkariavimą. Gyvenimas, kuris turi būti kilnus ir pilnas, gyvenimas ne sau, bet, svarbiausia, kitiems, artimiems ir tolimiems, esantiems ir būsiantiems.

4. „Demografinė“ režimo politika yra šių premisų išvada. Fašizmas taip pat myli savo artimą, bet šis „artimas“ jam nėra plati ir nesugaudoma sąvoka, meilė artimui nekliudo reikiamo auklėjimo griežtumo ir, juo labiau, nepanaikina diferenciacijų ir nuotolių. Fašizmas atmeta universalines apimtis ir, gyvendamas civilinių tautų bendruomenėje, žiūri į jų akis budriai ir nepasitikinčiai, seka jas ir apie jas sprendžia iš jų sielų būties, jų interesų kitimo ir nesileidžia apgaunamas nepastovių ir apgaulingų paviršutinumų.

5. Šitokia gyvenimo koncepcija verčia fašizmą griežtai paneigti tą doktriną, kuri sudarė marksistinio ar, taip vadinamojo, mokslinio socializmo bazę, t. y. istorinio materializmo doktrinos, pagal kurią žmonijų kultūrų istoriją galima būtų išaiškinti vien tiktai įvairių socialinių grupių interesų kova ir produkcijos priemonių bei įrankių pasikeitimu. Kad ekonomijos įvykiai: medžiagų žaliavų suradimas, nauji darbo metodai, moksliniai išradimai, turi savo reikšmes, niekas neneigia, bet kad jais pakankama būtų visiškai išaiškinti žmonijos istoriją, atmetant visus kitus veiksnius, yra nesamonė. Fašizmas dar tiki ir visados tikės į šventumą ir didvyriškumą, t. y. veiksmus, kuriuose joks ekonominis tolimas ar artimas akstinas neveikia. Paneigus istorinį materializmą, pagal kurį žmonės nėra kas kita kaip istorijos statistai, pasirodą ir išnykstą srovių paviršiuje, tuo metu, kaip gilumoje juda ir dirba tikros diriguojančios jėgos, paneigiama ir klasių kova, nepakeičiamoji ir neišvengiamoji, esanti natūrali šios ekonomistinės istorijos koncepcijos atžala. Ir, svarbiausia, paneigiama, kad klasių kova yra pirmaujantis socialinių kitimų veiksnys. Pažeidus socializmą siuose dviejuose skambiausiuose jo doktrinos punktuose, iš socializmo daugiau nieko nelieka, kaip tik sentimentalus potroškis, senas kaip ir žmonija, į socialinį gyvenimą, kuriame būtų palengvintos ir vargingiausių žmonių kančios ir skausmai. Bet čia fašizmas atmeta ekonominės „laimės“ sąvoką, kuri realizuotųsi socialistiškai ir beveik automatiškai duotame ekonominės evoliucijos momente, užtikrindama visiems aukščiausią gerovę. Fašizmas neigia, kaip galimą materialistinę „laimės“ sąvoką ir palieka ją pirmoms XVIII amžiaus pusės ekonomistams; neigia taip pat gerovės sąvokos orilyginimą laimės sąvokai, kas paverstų žmones į gyvulius, vienu troškimu tegyvenančius: būti sočiai paėdusiais ir riebiais, taigi suvestais į paprastą ir gryną vegatatyvų gyvenimą.

6. Po socializmo, fašizmas paneigia visų demokratinių idėjų kompleksą ir atmeta jas, kaip jų teoretinėse premisijose, taip jų pritaikyme ir praktišuose bandymuose. Fašizmas neigia, kad skaičius, vien dėl to

paprasto fakto, kad yra skaičius, gali tvarkyti žmonių bendruomenes. Fašizmas neigia, kad tas skaičius gali valdyti periodinio atsiklausimo keliu. Jis patvirtina neišvengiamą, vaisingą ir naudingą žmonių nelygybę, negalinčių būti sulygintais vien mechaniniu ir išviršiniu faktu kaip visuotinis balsavimas. Demokratiniais režimais galime apibūdinti tokius režimus, kuriuose kartas nuo karto yra duodama tautai iliuzija, kad ji esanti suverenas, tuo tarpu kaip tikras efektyvus suverenumas glūdi kitose, dažnai slaptose ir neatsakingose jėgose. Demokratija – režimas be karaliaus, bet su daugeliu karalių, kurie yra kartais labiau absoliutiški, tironiški ir visa griauną, nei vienas karalius – tironas. Tas paaiškina, kodėl fašizmas, kad ir prisiėmė pirm 1922 m. Dėl aplinkinių sąlygų respublikoniškas tendencijas, nuo kurios valstybės politinių formų klausimas šiandien nėra pirmaujantis, būdamas įsitikinęs, kad studijuojant buvusių ir esančių monarchijų, buvusių ir esamų respublikų pavyzdžių rinkinį, prieinama išvados, jog monarchija ar respublika nėra vertintinos amžinybės perspektyvoje, bet reprezentuoja formas, kuriose pasireiškia tam tikro krašto politinė evoliucija, istorija, tradicija, psichologija. Dabar fašizmas perviršijo monarchijos ar respublikos antitezę, virš kurios kybtelėjo demokratizmas, apkraudamas pirma visais trūkumais ir apologizuodamas kitą kaip tobuliausią režimą. Dabar matyti, kad yra giliai reakcinių ir absoliutiškų respublikų ir kad yra monarchijų, priimančių drąsiausius politinius ir socialinius eksperimentus.

7. Renan‘ as, kuris turėjo priešfašistinių iliuminacijų, vienoje savo filosofinėje meditacijoje sakė, kad „protas, mokslas yra žmonijos padarai, bet norėti tiesiog tiesioginiai iš liaudies ir per laiudį yra chimera. Tiesos egzistencijai nebūtina, kad visas pasaulis ją pažintų. Kiekvienu atveju, jei toksai įšventinimas turėtų būti įvykdytas, jis nebūtų daromas per žemą demokratiją, kuri, rodosi, turi privesti prie kiekvienos sunkesnės kultūros ir aukštesnės disciplinos išnaikinimo. Principas, kad visuomenė egzistuoja vien dėl ją sudarančių individumų gerovės ir laisvės, neatrodo kad atitiktų prigimties užsibrėžimams, tiems planams, kuriuose tik viena giminė yra konsideruojama, o individumas yra tarytum paaukotas. Labai bijotina, kad paskutinysis taip suprastos demokratijos žodis (skubu pasakyti, kad ją galima ir kitaip suprasti) nebūtų tokia socialinė būklė, kurioje išsigimusi masė neturėtų kito rūpeščio, kaip vien tiktai džiaugtis žemais vulgaraus žmogaus malonumais.“

Tiek iš Renan‘o. Fašizmas atmeta demokratijos absurdišką politinio lygumo konvencionalų melą ir kolektyviško neatsakingumo rūbą ir laimės bei neapibrėžto progreso mitą. Bet, jei demokratija gali būti suprasta kitaip, t. y. jei demokratija reiškia tautos nenustūmimą į valstybės pakraščius, - fašizmas galėjo būti to, kuris rašo, apibūdintas kaip „organizuota, centralizuota, autoritatyvinė demokratija“.

8. Liberališkų doktrinų akivaizdoje fašizmas yra absoliutinės opozicijos padėtyje, kaip politikos, taip ir ekonomikos srityje. Nereikia, vien aktualios polemikos tikslams, perdėti liberalizmo svarbos praėjusiame amžiuje ir daryti iš tos, kuri buvo viena iš daugelio tame amžiuje iškilusių doktrinų, žmonijos religijos visiems esamiems ir būsimiems laikams. Liberalizmas žydėjo ne daugiau, kaip penkioliką metų. Gimė 1830 metais kaip reakcija Šventąjai Sąjungai, norėjusiai nustumti Europą į gadynę prieš 1789 metus, ir pasiekė savo spindėjimo metą 1848 metais, kada ir Pijus IX taip pat buvo liberalas. Tuojau po to prasidėjo smukimas. Jei 1848-ieji buvo šviesos ir poezijos metai, tai 1849-ieji buvo tamsumų ir tragedijų metai. Romos respublika buvo užmušta kitos, prancūzų respublikos. Tais metais Marksas garsiuoju Komunizmo Manifestu paskelbė socializmo religijos evangeliją. 1851 metais Napoleonas III įvykdo savo neliberalų valstybės perversmą ir karaliauja Prancūzijoje iki 1870 metų, kol buvo liaudies sąjūdžio nuverstas pasekoje kariško nepasisekimo, vieno iš didžiausių, kuriuos žino istorija. Nugalėtoju yra Mismarkas, kuris niekad nežinojo, kur yra laisvės religijos namai ir kuriais pranašais ji naudojasi. Yra simptomiška, kad aukštos civilizacijos tauta, kaip vokiečių tauta, visiškai ignoravo per visą XIX amžių laisvės religiją. Yra tik viena išimtis, kuriai atstovauja tai, kas buvo pavadinta „juokingu Frankfurto parlamentu“, teišsilaikiusiu vieną sezoną. Vokietija pasiekė savo tautinį vienumą ne liberalizmo ribose, - prieš liberalizmą. Tai doktrina, kuri atrodo svetima vokiečių sielai, siela, kuri yra iš esmės monarchinė, tuo tarpu kai liberalizmas yra istorinis ir logiškas anarchijos prieškambarys. Vokiečių vienybės etapai yra trys: 1864, 1866 ir 1870 metų karai, kurie buvo vedami tokių „liberalų“, kaip Moltkė ir Bismarkas. Kas liečia italų susivienijimą, tai liberalizmas čia turėjo absoliučiai mažesnę dalį, nei tasai Mazzini ir Garibaldi duotas įnašas, kurie nebuvo liberalais. Be neliberalaus Napoleono intervencijos nebūtumėm turėję Lombardijos, o be neliberalaus Bismarko pagalbos ties Sadova ir Sedanu, labai galimas dalykas, 1866 metais nebūtumėm turėję Venecijos ir 1870 metais nebūtumėm įžengę į Romą. Nuo 1870 metų iki 1915 metų eina laikotarpis, kuriame tie patys naujojo credo žyniai iškelia jų religijos temimą, griaunamos dekadentizmo literatūroje ir aktyvizmo praktikoje. Aktyvizmas, t. y. nacionalizmas, futurizmas, fašizmas. „Liberalus“ amžius po to, kai sukaupė begalybę gordijinių mazgų, stengiasi juos išnarplioti pasaulinio karo hetakombomis. Niekad jokia religija nepareikalavo tokios begalinės aukos. Liberalizmo dievai turėjo kraujo troškulį?! Dabar liberalizmas veik uždaro savo tuščių maldyklų duris, nes tautos jaučia, kad jo agnosticizmas ekonomijoje, jo indefirentizmas politikoje ir moralėje nuvestų valstybes, taip kaip vedė, prie užtikrinto sugriuvimo. Tas išaiškina, kad visi dabartinio pasaulio politiški bandymai yra antiliberalūs ir yra visiškai juokinga dėl to klasifikuoti juos už istorijos ribų, lyg kad istorija būtų speciali medžioklės vieta, rezervuota liberalizmui ir jo pasekėjams, lyg kad liberalizmas būtų galutinis ir daugiau nebeperviršijamas civilizacijos žodis.

9. Fašistiški socializmo, demokratizmo ir liberalizmo neigimai neturi leisti manyti, kad fašizmas nori nustumti pasaulį į tą padėtį, kurioje jis buvo prieš 1789 metus, kurie yra pažymimi kaip demoliberalaus amžiaus pirmieji metai. Atgal negrįžtama. Fašistinė doktrina nepasirinko De Maistre savo pranašu. Monarchiškas absoliutizmas buvo taip pat kaip ir visokia ecclesiolatria. Tuo pat būdu „buvo“ feodalų privilegijos ir pasidalinimai į uždaras ir tarpusavy nebendraujančias kastas. Fašistinė autoriteto sąvoka neturi nieko bendro su policine valstybe. Visiškai valdanti tautą partija – tai naujas faktas istorijoje. Bet kurie išvedžiojimai ir palyginimai negalimi. Fašizmas iš liberališkų, socialistiškų ir demokratiškų doktrinų griuvėsių išsiima dar gyvenime turinčius vertės elementus. Pasilaiko tuos, kuriuos galima būtų pavadinti istorijos išbandytais, paveldėtais faktais, o visą kitą, tai yra geros doktrinos sąvoką, kuri tinka visiems laikams ir visoms tautoms, atmeta. Sutikus, jog XIX amžius buvo socializmo, liberalizmo ir demokratijos amžius, tuo dar nepasakoma, kad ir XX amžius turi būti socializmo, liberalizmo, demokratizmo amžiumi. Politinės doktrinos praeina, tautos pasilieka. Galima manyti šį amžių būsiant autoriteto, „dešinės“, fašizmo amžiumi. Jei XIX amžius buvo individumo (liberalizmas – reiškia individualizmas) amžius, galima manyti šį amžių būsiant „kolektyvo“, taigi valstybės amžiumi. Visiškai logiška, kad naujoji doktrina gali išnaudoti dar gyvybingus kitų doktrinų elementus. Nė viena doktrina negimė visiškai nauja, spindinti, pirmą sykį matoma. Nė viena doktrina negali girtis absoliučiu „originališkumu“. Nors vien tik istoriškai bebūtų sujungta, ji yra susijusi su kitomis doktrinomis, su tomis, kurios buvo, ir su tomis, kurios dar bus. Taip mokslinis Markso socializmas yra sujungtas su Fourier‘ų, Owen‘ų, Saint-Simon‘ų utopistiniu socializmu. Taip XVIII amžiaus liberalizmas jungiasi su visu XVII amžiaus iliuministiniu judėjimu, taip demokratinės doktrinos yra susijusios su enciklopedistais. Kiekviena doktrina siekia nukreipti žmonių aktyvumą į aiškiai apibrėžtą tikslą; bet žmonių veikla veikia į doktriną, ją pakeičia, pritaiko naujoms būtinybėms ar jas pralenkia. Todėl pati doktrina turi būti ne žodžių pratimas, bet gyvenimo aktas. Čia yra fašizmo pragmatinės linijos, jo galios valia, jo noras būti, jo padėtis ties „prievartos“ faktu ir ties jo verte.

10. Fašistinės doktrinos vyriausiu dėsniu yra jos valstybės, jos esmės, jos uždavinių, jos tikslų koncepcija. Fašizmui valstybė yra absoliutas, ties kuriuo individumai ir grupės yra reliatyvai. Individumai ir grupės yra „mastytini“ tiek, kiek reiškiasi valstybėje. Liberališkoji valstybė veikimo ir materialaus bei dvasinio plėtojimosi netvarko, o apsibrėžia vien rezultatų sužymėjimu. Fašistinė valstybė turi savo sąmonę, savo valią ir dėl to yra vadinama „etine“ valstybe. 1929 metais pirmoje režimo penkmetinėje konferencijoje skelbiau: „Fašizmui valstybė nėra naktinis sargas, besirūpinąs vien tiktai asmeniniu piliečių saugumu; nėra tai taip par grynai materialinių tikslų turinti organizacija, pavyzdžiui, garantuoti tam tiką gerbūvį ir reliatyvų taikingą socialų sugyvenimą, nes pastaruoju atveju šio šio realizacijai užtektų vienos Administracinės Tarybos; nėra taip pat grynos, be ryšio su materialia ir sudėtinga atskirų asmenų ir tautų gyvenimo realybe, politikos kūrinys. Valstybė, taip kaip ją supranta ir vykdo fašizmas, yra moralinis ir dvasinis faktas, nes konkretizuoja politinį, juridinį, ekonominį tautos susiorganizavimą, ir tokia organizacija savo gimimu ir plėtimusi yra dvasios pasireiškimas. Valstybė yra vidujo ir orujo saugumo garantas, bet ji yra taip pat tautos dvasios, - taip kaip ji buvo amžių sukurta kalboje, papročiuose, tikėjime, - sargas ir perteikėjas. Valstybė yra ne vien dabartis, bet yra taip pat ir praeitis ir, pirmoje eilėje, ateitis. Valstybė, peržengdama trumpą individualių gyvenimų ribą, atstovauja imanentinę tautos sąmonę. Formos, kuriose pasireiškia valstybė, keičiasi, bet jos būtinybė lieka. Tai valstybė, kuri auklėja savo gyventojų pilietines dorybes, įsamonina juos jų misijoje, juos skatina vienybės, harmonizuoja jų interesus teisingumu ir ateinančioms kartoms perduoda minties laimėjimus moksle, mene, teisėje, žmoniškame solidarume. Ji iškelia žmones iš paprastojo genties gyvenimo į aukščiausią žmogiškosios galybės pasireiškimą, kuriuo yra imperija. Ji amžinai saugo vardus tų, kurie mirė dėl jos integralumo ar dėl paklusnumo jos įstatymams. Ji parodo, kaip pavyzdį, ir rekomenduoja būsiančioms kartoms jos teritoriją padidinusius vadus ir genijus, nušvietusius ją garbe. Kada valstybės jausmas pradeda nykti ir ima viršyti individumų ir grupių ardančios ir decentralizuojančios tendencijos, tautinės bendruomenės krypsta į saulėlydžius“.

11. Nuo 1929 metų iki šios dienos universalinė politin ekonominė evoliucija dar labiau sustiprino šias doktrinališkas pozicijas. Valstybė dominuoja. Tik valstybė gali išspręsti dramatiškus kapitalizmo prieštaravimus. Tai, kas yra vadinama krize, negali būti išspręsta kitaip, kaip tik valstybės ir valstybėje. Kur glūdi Jules‘ų, Simon‘ų šešėliai, liberalizmo aušroje skelbusių, jog „valstybė privalo dirbti, kad taptų nenaudinga ir pasiruoštų savo dimisijai“? kur yra Mac Culloch‘ai, antroje praeito amžiaus pusėje tvirtinę – valstybę turint susilaikyti nuo pernelyg didelio valdymo? O ką pasakytų nuolatinių skatinimų, neišvengiamų valstybės įsikišimų į ekonominius įvykius akivaizdoje anglas Bentham‘as, pagal kurį pramonė turėtų tiktai prašyti valstybę palikti ją ramybėje? Arba ką pasakytų vokietis Humboldt‘as, kuriuo tikint geriausiai turėtų būti laikoma „neveikli“ valstybė? Teisybė yra, kad antroji liberališkųjų ekonomistų banga buvo mažiau kraštutiniška, negu pirmoji, ir jau tas pats Smith‘as, kad ir atsargiai, atidarinėjo duris valstybės įsikišimams į ekonomiją. Jei kas sako „liberalizmas“ – sako „individualizmas“, o kas sako „fašizmas“ – sako „valstybė“. Bet fašistinė valstybė yra vienintelė, ir ji yra originalus kūrinys. Fašistinė valstybė nėra reakcinė, bet revoliucinė, nes ji paankstina determinuotų universalinių problemų išsprendimą. Tas problemas kitur, politiniame lauke, iškėlė partijų susiskaldymas, parlamento savivalė, asamblėjų neatsakingumas; ekonominiame lauke jas iškėlė vis skaitlingesnės ir galingesnės sindikalinės funkcijos, kaip darbininkijos, taip pramonės srity, dėl jų konfliktų ir susitarimų, o moralės lauke – tvarkos, drausmės, paklusnumo būtinumas tam, kas yra tėvynės moralūs įsakymai. Fašizmas nori stiprios, organiškos valstybės, kuri tuo pat metu būtų paremta plačia liaudies mase. Fašistinė valstybė pasiėmė sau taip pat ir ekonominį lauką, ir per jos sukurtas korporatyvines, socialines, auklėjamas institucijas valstybės jausmas pasiekia plačius kraštutinius jos išsišakojimus, ir valstybėje cirkuliuoja atitinkamuose organizacijose įjungtos visos politinės, ekonominės ir dvasinės tautos jėgos. Valstybė, kuri remiasi milijonais ją pripažįstančių, jaučiančių, pasiryžusių jai tarnauti individumų, nėra tironinė viduramžių viešpačio valstybė. Ji neturi nieko bendro su absoliutiškomis, buvusiomis prieš ir po 1789 metų valstybėmis. Fašistinėje valstybėje individumas nėra panaikintas, bet, greičiau, iškeltas, taip kaip pulke karys nėra sumažintas, o yra padaugintas savo draugų skaičiumi. Fašistinė valstybė organizuoja tautą, bet ji palieka individumams pakankamą veikimo lauką; ji susiaurino nenaudingas ir kenksmingas laisves ir išsaugojo esmines laisves. Tas, kas šioje dirvoje sprendžia, negali būti individumas, bet tiktai valstybė.

12. Apskritai, fašistinė valstybė nelieka indiferentiška ties religiniu faktu ir ypatingai ties ta pozityviška religija, kuria yra itališkas katolicizmas. Valstybė neturi savo teologijos, tačiau ji turi savo moralę. Fašistinėje valstybėje religija vertinama kaipvienas iš giliausių sielos pasireiškimų, todėl ji yra ne vien tiktai gerbiama, bet ir ginama ir proteguojama. Šašistinė valstybė nesukuria savo „Dievo“, taip kaip tai norėjo padaryti tam tikru momentu Robespierre Konvencijos kraštutiniausiuose kledėjimuose. Ji nebando tuščiai išbraukti religijos iš sielos gyvenimo, kaip daro bolševizmas. Fašizmas gerbia asketų, šventųjų, didvyrių Dievą ir taip pat tą Dievą, kaip jis yra matomas ir garbinamas paprastoje ir primityvinėje liaudies širdyje.

13. Fašistinė valstybė išreiškia valią naudoti jėgą ir vadovauti. Čia romeniškoji tradicija yra įkūnyta stiprumo koncepcijoje. Imperinė jėga, kaip suprantama fašizmo doktrinos, yra ne tik teritorinė, ar karinė, ar komercinė; ji taip pat yra dvasinė ir etinė. Imperinė tauta, t. y. tauta, kuri tiesiogiai, arba netiesiogiai vadovauja kitoms, gali egzistuoti be poreikio užkariauti net vieną kvadratinę mylią teritorijos. Fašizmas mato imperinėje dvasioje, t. y. tautų tendencijoje plėstis – jų vitalizmo manifestaciją. Priešingoje tendencijoje, kuris apribotų jų interesus jų gimtąja šalimi, jis mato sunykimo simptomą. Tautos, kurios kyla, arba pakyla iš naujo, yra imperinės; atsižadėjimas yra mirštančių tautų charakteristika. Fašizmo doktrina yra labiausiai tinkama tendencijoms ir jausmams tautos, kuri, kaip italų, po kelių šimtmečių būvimo svetimoje valdžioje, dabar yra kylanti į pasaulį.

Bet imperializmas reiškia discipliną, pastangų koordinaciją, gilų pareigos jausmą ir pasiaukojimo dvasią. Tai paaiškina daugelį praktinės režimo veiklos aspektų ir kryptį, [asirinktą daugelio valstybės jėgų, kaip ir stiprybės, kuri turi būti naudojama prieš tups, kurie eitų prieš ši spontanišką ir neišvengiamą XX amžiaus Italijos judėjimą, agituojant už supuvusias XIX amžiaus ideologijas, ideologijas, atmestas, kai tik yra išdrįstami dideli eksperimentai politinėse ir socialinėse transformacijose.

Niekada tautos nebuvo ištroškusios autoriteto, direkcijos, tvarkos, kaip dabar. Jeigu kiekvienas amžius turi savo doktriną, tada nesuskaičiuojami simptomai rodo, kad mūsų amžiaus doktrina yra fašizmas. Kad ji yra reikalinga, yra parodyta fakto, kad ji sukėlė tikėjimą; kad šis tikėjimas užkariavo sielas yra parodyta fakto, kad fašizmas gali nurodyti savo kritusius didvyrius ir kankinius.

Fašizmas dabar per pasaulį įgavo tai, kas universaliai priklauso visoms doktrinoms, kurios, pasiekdamos savęs išreiškimą, reprezentuoja momentą žmogiškosios minties istorijoje.